Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama vaikų ir paauglių emocinei sveikatai. Viena iš jautriausių ir sudėtingiausių problemų – savižala. Tai sąmoningas savo kūno žalojimas (pvz., pjaustymas, deginimas ar smūgiavimas), dažniausiai nesiekiant nusižudyti, o bandant susidoroti su stipriais vidiniais išgyvenimais.
Savižala dažnai kyla iš nepakeliamo emocinio skausmo, nerimo, vienišumo ar bejėgiškumo jausmo. Jauni žmonės gali jausti, kad neturi su kuo pasikalbėti arba kad jų niekas nesupranta. Tokiu būdu jie bando „išleisti“ susikaupusias emocijas arba bent trumpam pajusti kontrolę.
Svarbu suprasti, kad savižala nėra „dėmesio siekimas“. Tai signalas, jog vaikui ar paaugliui reikalinga pagalba. Tėvai, mokytojai ir aplinkiniai turėtų atkreipti dėmesį į galimus požymius: staigius nuotaikų pokyčius, atsiribojimą, ilgai dėvimus uždarus drabužius net šiltu oru, nepaaiškinamas žaizdas ar randus.
Pirmas žingsnis – atviras ir nuoširdus pokalbis be kaltinimų ar kritikos. Labai svarbu išklausyti, parodyti supratimą ir padrąsinti kreiptis į specialistus: psichologus, psichoterapeutus ar mokyklos socialinius darbuotojus.
Kiekvienas vaikas turi jaustis išgirstas ir svarbus. Laiku suteikta pagalba gali padėti ne tik sustabdyti savižalą, bet ir išmokyti sveikesnių būdų tvarkytis su emocijomis. Jei pastebime problemą – nelikime abejingi. Kartais paprastas klausimas „Kaip tu jautiesi?“ gali tapti pirmu žingsniu į pagalbą.
Savižudybių prevencijos koordinatorė
Asta Balsienė
