Įgyvendinant projektą „Atvira Akmenė – paslaugų teikimas užsieniečiams Akmenės rajone“, kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga, liepos 3 d. įvyko labai naudingas praktinis seminaras tema: „Atsikratyti nerimo“. Mes analizavome tai, apie ką dažniausiai norisi tylėti: mūsų kasdienius „o kas, jei?“, ateities baimes ir vidinę įtampą.
Dalijamės su jumis pagrindinėmis mūsų susitikimo tezėmis ir įžvalgomis, kurias galite pritaikyti savo gyvenime jau dabar. 
Mūsų nerimas nereiškia, kad su mumis kažkas blogai. Jis atlieka itin svarbią apsauginę funkciją. Mūsų smegenys turi vidinį sargą (amigdalą), kurio užduotis — išgelbėti mums gyvybę. Tačiau kartais šis „sargas“ būna nusiteikęs per daug jautriai. Jis pradeda žymėti įprastą nežinomybę ar nuovargį kaip mirtiną pavojų. Kūno simptomai — tai tiesiog klaidingas sirenos signalas, o ne katastrofos įrodymas.
Kai mums baisu, natūralu pasislėpti arba pradėti karštligiškai viską kontroliuoti (pavyzdžiui, valandų valandas ieškoti simptomų „Google“). Tačiau vengimas tik maitina baimę. Smegenys užsideda varnelę: „O, mes pasinervinome / pabėgome — ir išlikome gyvi! Vadinasi, nerimas veikia!“. Kitą kartą jis sugrįš dar stipresnis.
3 pagrindiniai mąstymo spąstai, kuriuos išnagrinėjome:
Katastrofizavimas: kai smegenys iš nežinomybės kibirkšties įpučia pasaulinę apokalipsę, priversdamos mus išgyventi blogiausią finalą, kuris dar net nebuvo atėjęs.
Minčių skaitymas: gelžbetoninis įsitikinimas, kad mes žinome, kaip blogai apie mus galvoja ar mus vertina kiti žmonės.
Juodai-baltas mąstymas: „Arba viskas idealu, arba aš esu visiškas nulis“. Jokių pilkųjų zonų ir teisės klysti.
Mūsų tikslas — ne atsikratyti baimės visam laikui, o pakeisti savo požiūrį į ją. Mes negalime visiškai įsakyti mintims neateiti. Tačiau galime pakeisti savo elgesį:
Atsitinkite save nuo minties: „Aš nesu mano mintys. Mintis — tai tiesiog emocinis triukšmas“.
Tik per naują veiksmų patirtį smegenys supranta: „O, mes praėjome pro tai, buvo nemalonu, bet išlikome gyvi. Pavojaus signalą galima atšaukti“.
Pagrindinė taisyklė, kurią išsinešėme į gyvenimą: „Aš negaliu visko žinoti iš anksto — ir tai yra normalu. Aš spręsiu problemas joms iškylant. Ne anksčiau“.
